Paskutinë Jëzaus savaitë

2012 m. „Baþnyèios þiniø“ vienuoliktajame numeryje, daugiausia remdamiesi 2009 m. Vokietijoje pasirodþiusia Michaelio Hesemanno knyga „Jëzus ið Nazareto. Archeologai ieðko Atpirkëjo pëdsakø“, apþvelgëme evangelijø pasakojimus apie Jëzaus gimimà. Tikimës, kad mûsø skaitytojams bus naudinga susipaþinti, kà Hesemannas, taip pat kiti autoriai sako apie Didþiàjà savaitæ.

Iðankstinës pastabos

Prieð ðio skyriaus apþvalgà pravartu pateikti dvi pastabas, padësianèias geriau suprasti autoriaus pozicijà.

1) Pasak Hesemanno, Jëzus nukryþiuotas 30-aisiais metais. Pagal Mënulio kalendoriø, kurio laikësi oficialioji ðventykla, nisano 15-oji, pirmoji Neraugintos duonos ðventës diena, tais metais buvo balandþio 8-oji ir sutapo su ðabo diena. Vadinasi, avinëliai ðventykloje buvo skerdþiami penktadiená, o vakare valgoma Paschos vakarienë. Ta data yra pagrindas, leidþiantis autoriui chronologiðkai rikiuoti ávykius iki Jëzaus nukryþiavimo. Prie datavimo problemos gráðime vëliau.

2) Savo knygoje autorius atkreipia dëmesá á kintantá tyrinëtojø poþiûrá á Jono evangelijà. Atsisakoma nuomonës, kad Jono evangelija istoriðkai maþiausiai patikima. Kaip tik prieðingai, naujausi archeologiniai radiniai patvirtino stulbinantá ir netikëtà Jono evangelijos tikslumà. Autorius ðiuo atþvilgiu pateikia dvi iðtaras: a) Jono evangelija yra tiesioginio liudytojo kûrinys, kaip visada ir teigë Baþnyèios tradicija; b) Jono evangelija yra vadinamoji Ergänzungsevangelium („papildanèioji evangelija“), t. y. Jonas jà paraðë jau turëdamas prieð akis kitas tris evangelijas, todël nutarë ten pateiktos medþiagos nekartoti, bet jà papildyti ir patikslinti. Pagrindinis papildomas turinys yra Jëzaus mokymai, skirti artimiausiems mokiniams, taip pat keli Jëzaus gyvenimo epizodai, chronologiniø duomenø patikslinimas ir pan. Ið to iðplaukia tokia taisyklë: ten, kur sinoptikø ir Jono evangelijos istoriniai duomenys skiriasi tiek, kad jø neámanoma suderinti, patikimesnë yra Jono evangelija.

Istorinis kontekstas

Istorinio konteksto dëlei pirma keli istoriniai duomenys. Šventykloje per metus pasidarbuodavo 7000 kunigø ir 10 000 levitø. Prekyba aukojimui reikalingais gyvûnais gyvuliø augintojams ir pardavëjams buvo pelninga, tebesitæsianèioje ðventyklos statyboje dirbo 18 000 darbininkø, amatininkø ir pan. Visi buvo pavaldûs nedidelei pasiturinèiø kunigø ir pasaulieèiø grupei, sudarytai vien ið sadukiejø. Jai taip pat priklausë ðventyklos vyresnysis, kuriam buvo pavaldi ðventyklos policija, taip pat trys ar keturi iþdininkai, penki ar ðeði ðventyklos priþiûrëtojai, iðmanantys kulto ir teisës klausimus. Po Erodo mirties ir Archelajaus nuðalinimo romënai vadovauti Judëjos gyventojams patikëjo sadukiejø aristokratijai ir vyriausiesiems kunigams. Pastariesiems buvo patikëta pareiga laiduoti provincijoje ramybæ ir vieðàjà tvarkà bendradarbiaujant su okupacine valdþia. To neatliekantis vyriausiasis kunigas bûdavo be ceremonijø nuðalinamas.

Manoma, kad Jeruzalëje anuo metu gyveno 80 tûkst. gyventojø. Á Paschos ðventæ ið visos ðalies ir diasporos suplûsdavo apie 400 tûkst. piligrimø. Kas turëdavo giminiø, apsistodavo perpildytuose namuose privaèiuose þemës sklypuose. Kiti ásikurdavo uþ miesto sienø baltø palapiniø miesteliuose. Suprantama, kad tokioje grûstyje kildavo neramumø pavojus. Šventyklos aristokratija visomis iðgalëmis stengdavosi uþkirsti tam kelià. Be to, per ðventes savo bûstinæ á Jeruzalæ perkeldavo ir Pilotas su keliomis kohortomis romënø legionieriø.

Betanijos problema

Remiantis Hesemanno pateikiama rekonstrukcija, paskutiná kartà á Jeruzalæ ðvæsti Paschos Jëzus patraukë apie 30-øjø metø kovo vidurá. Pakeliui sustojo Uþjordanës Betanijoje, kur kelias dienas pamokslavo piligrimams. Štai èia ir iðkyla vadinamoji Betanijos problema.

Kaimelis tokiu pavadinimu tikrai egzistavo prie Alyvø kalno, bet Uþjordanëje? Jau III a. po Kr. Origenà trikdë, kad ten nëra ðitaip vadinamos vietovës. Nuo to laiko niekam ir nepavyko uþ Jordano átikimai identifikuoti gyvenvietës, kuri evangelijoje vadinama „Betanija“. Hesemannas atkreipia dëmesá á ádomø sprendimà, pasiûlytà Naujojo Testamento tyrinëtojo Briano J. Capperio ið Canterbury Christ Church University.

Capperis tikina, kad „Betanija“ ið pradþiø buvusi ne kokia nors gyvenvietë, bet institucija, esenø socialinës pagalbos namø bei gyvenvieèiø tinklo dalis – beth anya, paraidþiui: „vargðø namai“, kur esenø „ordino“ nariai, remiami turtingø geradariø, rûpindavosi vargðais. Tinklas buvæs dalis esenø siekio steigti naujà, teisingà ir dievobaimingà visuomeninæ tvarkà, vadintà „Naujàja Sandora“.

Kas tie esenai? Tai vienas ið trijø sàjûdþiø, iðsikristalizavusiø po pergalingo Makabiejø sukilimo. Kiti du – sadukiejai ir fariziejai. Glaustai prisiminkime:

Sadukiejai (ið hebr. saddiq – „teisusis“) nuo II a. pr. Kr. sudarë kraðto aristokratijà ir kilmingàjá kunigø luomà. 70 nariø turinèiame sinedrione jie turëjo daugumà. Atmetë tradicijà ir pripaþino tik raðytiná Ástatymà – Torà. Jø galios centras ir tikëjimo turinys buvo ðventykla ir jos apeigos.

Jiems oponavo fariziejai (ið hebr. perushim – „atskirieji“), kilæ ið chassidim, „pamaldþiøjø“, kartu su Makabiejais kovojusiø dël ðventyklos. Bet paskui jie atmetë valdovø ðeimà ir sadukiejø elità kaip per daug prisitaikanèius. Skrupulingai laikësi Toroje nurodytø valgio ir ðvarumo nuostatø, taip pat 613 valgio ir ðvarumo ásakymø, pateiktø Halachoje, „sakytinëje Toroje“, t. y. tradicijoje.

Esenai (ið aram. chase – „pamaldus“) irgi kilo ið chassidim sàjûdþio, taèiau valdantiesiems buvo dar nepakantesni uþ fariziejus. Uzurpatoriumi laikë ir karaliø ne ið Dovydo namø, ir vyriausiàjá kunigà, kilusá ne ið Aarono giminës. Tai, kad vyriausiasis kunigas ið Hasmonëjø giminës ir sadukiejai kontroliavo Jeruzalæ ir ðventyklà, jø steigëjas, „teisumo mokytojas“, laikë laikina blogio jëgø pergale prieð mesijo atëjimà.

Esenai, tiesà sakant, laukë dviejø mesijø – tikrojo þydø karaliaus, galinèio kilti tik ið Dovydo namø, ir tikrojo vyriausiojo kunigo (kunigo mesijo), kilsianèio ið Aarono namø. Hesemannas atkreipia dëmesá, kad esenai, trokðdami laiku atpaþinti ir paremti abu mesijus, palaikë artimus ryðius su Dovydo ir Aarono palikuoniø ðeimomis, vadinasi, turëjo þinoti apie Jëzø ir Jonà Krikðtytojà nuo jø gimimo. Hesemannas taip pat atkreipia dëmesá, kad Juozapas Flavijus esenø bendruomenæ apibûdina kaip vëlesniø krikðèioniðkøjø ordinø pirmtakæ: esenai niekinæ turtus, bendrai dalijæsi nuosavybe, kiekviename mieste bûta bendruomeniniø namø, kur esenas galëdavo rasti viskà, ko reikia gyvenimui. Be to, jie rûpinæsi vargðais.

Hesemannas taip pat mini, kad viename esenø ritinyje, rastame Kumrano olose, kalbama apie tris vietoves, ákurtinas á rytus nuo Jeruzalës, kur tapusieji neðvariais galëtø apsivalyti ir pralaukti nustatytà laikà, kol jiems bus leista áþengti á ðventyklà. Visus reikiamus kriterijus, tokioms vietoms keliamus vadinamajame „Šventyklos ritinyje“, atitinka trys gyvenvietës pietrytiniame Alyvø kalno pakraðtyje: En Šemeðas, Betfagë ir Betanija. Pro ðias gyvenvietes kelias ið Jericho vedë á Jeruzalæ, kur rinkdavosi didþiuma piligrimø, norinèiø iðvengti kelionës per agresyvokai nusiteikusià Samarijà. Todël spëtina, kad bûtent èia esenai buvo ásteigæ savo „Naujosios Sandoros“ „socialines stotis“. Èia piligrimai galëdavo pasiruoðti áþengti á ðventyklà ir èia tikriausiai taip pat bûdavo rûpinamasi vargðais. Pasak Capperio, tokie namai buvæ vienu metu piligrimø namai, vargðø virtuvës ir ligoninës.

Kas tà patvirtina? Pirma, evangelijose minimi Betanijos prie Alyvø kalno gyventojai: Lozorius ir jo seserys Marija ir Morta. Visi drauge gyveno celibatiðkai. Suaugusiajam nevesti ar neiðtekëti tarp þydø daugiau negu neáprasta, galiausiai ankstyva santuoka ir vaikø gimdymas laikyti tiesiog pareiga Dievui. Vienintelë iðimtis buvo esenai, pasak Juozapo Flavijaus, santuokà menkai vertinæ ir daugiausia gyvenæ celibatiðkai.

Antra, Simonas Raupsuotasis, kurio namuose yra vieðëjæs Jëzus. Tai, kad Simonas Raupsuotasis Betanijoje turëjo namus, patvirtina gyvenvietës kaip esenø kolonijos, skirtos kulto poþiûriu neðvariesiems, pobûdá. Ir nesvarbu, kad Simonas buvo fariziejus, mat esenai simpatizavo fariziejams, jø bendras prieðininkas buvo sadukiejai.

Treèia, 1951 m. Betanijoje dominikonø archeologas tëvas Pierre‘as Benoit atrado didelæ mikvà, panaðià á aptiktas Kumrane ir Jeruzalës esenø kvartale. Árenginys buvo per didelis, kad bûtø buvæs skirtas asmeniniams tikslams. Viskas rodo, kad mikva priklausë esenø piligrimø namams.

Visiðkai galimas daiktas, kad kita beth anya, skirta á Jeruzalæ keliaujantiems maldininkams, buvo rytiniame Jordano krante prieðais Jerichà, teikusá gerà progà ðiame paskutiniame piligriminës kelionës etape dvasiðkai ir kûniðkai apsivalyti ir prireikus pasinaudoti esenø socialinës rûpybos paslaugomis.

Lozoriaus prikëlimas ið numirusiø

Uþjordanës Betanijoje Jëzø ið Betanijos prie Alyvø kalno pasiekia praðymas skubëti á pagalbà susirgusiam Lozoriui. Jëzus dvi dienas uþdelsia. Kodël? Gal kad jau buvo sumanæs duoti sukreèiantá þenklà, nedviprasmiðkai atkreipiantá dëmesá á jo mesijiðkumà. Taip ir ávyksta. Anot Jono, daug þydø átikëjo, garsas apie tai, matyt, pasiekë ir Jeruzalæ. Sunerimo ir ðventyklos vyresnybë. Ko jau ko, bet neramumø, kuriuos galëjo sukelti kandidatas á mesijus, ji tikrai netroðko. Be to, pasak Jono evangelijos, Jëzus jiems jau seniai buvo þinomas kaip ramybës drumstëjas, tereikia prisiminti prekiautojø iðvarymà ið ðventyklos vieðosios veiklos pradþioje prieð trejus metus. Veikiausiai tas faktas ir tapo dingstimi surengti teismo procesà.

Aptardamas Lozoriaus prikëlimà, Hesemannas atkreipia dëmesá á vienà smulkmenà, dar kartà patvirtinanèià Jono evangelijos tikslumà. Toje vietovëje uolienoje iðkalti ðtolnës pavidalo kapai, datuojami I a., bûdavo akmenimis ne uþritinami, bet uþkiðami. Tad Jono evangelijoje vartojamas þodis „nuimti“ (paþodþiui: „nukelti“), o ne „nuritinti“ labai tiksliai atitinkàs istorinæ realybæ.

Lozoriaus prikëlimo ið numirusiø ávykis, buvæs lyg sprogmuo Mesijo laukimo ákaitintoje aplinkoje per ðventes, per kurias suplûsta iki pusës milijono tikinèiøjø, tikrai galëjo paskatinti ðventyklos vyresnybæ imtis veiksmø. Taigi, pasak Jono, suðaukiama teismo taryba. Štai èia iðkyla suderinamumo su sinoptikø duomenimis problema – kada buvo suðaukta teismo taryba, pasmerkusi Jëzø myriop: po Lozoriaus prikëlimo, kaip raðo Jonas, ar po Jëzaus suëmimo, kaip teigia sinoptikai?

Kada buvo suðauktas sinedrionas?

Anot sinoptikø, teismo taryba Jëzaus teisti naktá susirinko Kajafo namuose, Jëzø naktá suëmus Alyvø kalne. Jonas, prieðingai, teigia, kad Jëzø pirma tardo Anas, paskui Kajafas, tada Jëzus iðkart perduodamas Pilotui. Lemtingas sinedriono posëdis, kai nutarta Jëzø nuþudyti, anot Jono, ávykæs tarp Lozoriaus prikëlimo ir Jëzaus patepimo Betanijoje.

Hesemannas tvirtina: formalus teismo procesas su galiojanèiu nuosprendþiu negalëjo ávykti naktá po Jëzaus suëmimo, nes bûtø prieðtaravæs þydø teisei ir paproèiams. Toks teismo tarybos posëdis bûtø turëjæs vykti Aptaðytøjø akmenø salëje arba atitvertoje Karaliðkosios kolonø salës zonoje ðventyklos rajone. Tos vietos naktá prieinamos tik budintiems levitams. Be to, naktiniai teismo posëdþiai bûtø prieðtaravæ paproèiams. Negana to, sprendimai, susijæ su mirties bausme, niekada nebûdavo priimami apklausos dienà, visada tik kità dienà. „Dël ðios prieþasties teismo procesai, susijæ su mirties bausme, niekada neturi vykti dienà prieð ðabà ar dienà prieð ðventæ“, – nurodoma Miðnoje. O penktadienis, pagal þydø skaièiavimà, prasidëjæs ketvirtadienio vakarà, buvo diena ir prieð ðabà, ir prieð Paschos ðventæ.

Pasak Hesemanno, Lukui kai kurie neatitikimai tikriausiai krito á akis, nes jis teismo procesà nukelia á rytà ir neuþbaigia jo nuosprendþiu. Bet tada tampa neámanoma sutilpti á realistiðkà chronologiná laikotarpá. Per ðeðias valandas turi ávykti per daug ávykiø: sinedriono posëdis, Jëzaus perdavimas Pilotui, jo pirmasis tardymas, vedimas pas Erodà, antras pokalbis su Pilotu, pasmerkimas, nuplakdinimas, kryþiaus neðimas ir nukryþiavimas.

Hesemannas atkreipia dëmesá, kad bûtent todël þydø istorikas Geza Vermesas padarë iðvadà, jog anos nakties ávykius átikinamai perteikia vienintelis Jonas, kuris „remiasi patikimesne tradicija… Jo chronologinis planas prasmingas, o sinoptikø ne.“

Tolesni ávykiai

Pasak Jono, teismo taryba, iðgirdusi apie Lozoriaus prikëlimà, nutarë Jëzø nuþudyti. Suþinojæs apie pavojø, Jëzus pasitraukë á miestelá, vadinamà Efraimu (Jn 11, 54). Ši vietovë, ðiandien vadinama et-Taijibe, yra uþ 20 kilometrø á ðiaurës rytus nuo Jeruzalës. Gyvenvietë ásikûrusi ant vienos virðûnës rytiniame kalnyno ðlaite. Ið ten atsiveria platus vaizdas á pietus ir galima ið tolo pastebëti persekiotojus. Tai dar viena labai realistiðkai tiksli Jono evangelijos detalë.

Jëzus pasitraukia, þinoma, ne ið baimës. Jis pats yra nustatæs savo mirties valandà – penktadiená, kai ðventykloje skerdþiami avinëliai, – tad per ankstyvas areðtas ir mirtis bûtø tiesiog sugriovæ jo planus.

Sekmadiená, 30-øjø metø balandþio 2-àjà, „ðeðioms dienoms belikus iki Velykø“ pagal Jonà (12, 1) arba porai dienø pagal sinoptikus (Mt 26, 1 ir Mk 14, 1), Jëzus gráþta á Betanijà prie Alyvø kalno. Dabar Simono Raupsuotojo namuose ávyksta tai, kà britø Naujojo Testamento tyrinëtojas Brianas J. Capperis vadina Jëzaus patepimu karaliumi.

Èia pravartu tarti keletà þodþiø apie Jëzaus santykius su esenais. Jei esenai iðties atidþiai stebëjo Dovydo ir Aarono palikuoniø ðeimas, norëdami ið anksto identifikuoti galimus kandidatus á mesijus, tai bent nuo tada, kai pradëjo veikti vieðai, Jëzus tikrai turëjo atsidurti tarp jø.

Pasak Carsteno Peterio Thiedës, sàlyèio tarp Jëzaus ir esenø neabejotinai bûta jau vien todël, kad Jëzus troðko uþkalbinti visus þydus ir jø sàjûdþius, tarp jø ir esenus. Taèiau Jëzus dël savo laikysenos, pavyzdþiui, ðabo atþvilgiu esenams turëjæs atrodyti pavojingas liberalas, su kuriuo bûtina kovoti. Thiedë teigia, jog ne be pagrindo daþnai spëjama, kad esenai, Naujajame Testamente iðnyrantys kaip „erodininkai“, Jëzaus prieðininkai, visada pasirodo su fariziejais, bet niekada – su sadukiejais. Thiedë priduria, jog tik po prisikëlimo ankstyvoji krikðèioniø bendruomenë patraukë dalá esenø á savo pusæ.

Taèiau jei Lozorius, Marija ir Morta priklausë esenø bendruomenei, kaip tikina Capperis, tai scena po Lozoriaus prikëlimo ið numirusiø, kai Marija iðpylë ant Jëzaus tepalo (Mk 14, 3; Jn 12, 3), vis dëlto rodo, kad esenø nusistatymas Jëzaus atþvilgiu maþø maþiausiai nebuvo vieningas ar bent pakito anksèiau – kad ir po Lozoriaus prikëlimo ið numirusiø ir iki Jëzaus paskutinio áþengimo á Jeruzalæ. Tepalo buvo „svaras“, kiekis didokas, o ir kainavo nemaþai – tris ðimtus denarø. Ši suma atitinka padienio samdinio metines áplaukas. Jei Lozorius, Marija ir Morta tarnavo esenø karitatyvinëje ástaigoje, tai suprantamesnë tampa ir mokiniø pastaba, kad tuos pinigus bûtø buvæ geriau iðdalyti vargðams, t. y. panaudoti karitatyviniais tikslais namø veikloje.

Anot Capperio, Marija ðiuo savo veiksmu atliko karaliðkojo patepimo ritualà ðitaip paskelbdama, kad Jëzus ið Nazareto tikrai esàs Mesijas, Pateptasis, iðgelbësiantis pasaulá. Capperis raðo: „Marija paskelbë Jëzø vargðø Mesiju, esenø karitatyviniø ástaigø Judëjoje tinklo, turëjusio padëti pamatà naujai, teisingai visuomeninei tvarkai, vadintai Naujàja Sandora, galva.“ Marija tokio veiksmo tikrai negalëjo atlikti, pirma negavusi savo bendruomenës pritarimo. Sunku pasakyti, kiek pagrástas toks spëjimas, taèiau samprotavimai apie esenø namus ir Jëzaus santykiø su esenais gija tikrai ádomi.

Jei tiesa, kad Betanija prie Alyvø kalno buvo paslaugø piligrimams centras, galima ásivaizduoti, kad tomis dienomis jis buvo prigrûstas Jeruzalën plûstanèiø maldininkø. Lozoriaus prikëlimas tebebuvo ðvieþias visø atmintyje, ir galima ásivaizduoti, kaip jie visi turëjo degti viltimi, kad pagaliau sulaukë Mesijo.

Áþengimas á Jeruzalæ

Kità dienà, pirmadiená, 30-øjø metø balandþio 3-iàjà, Jëzus kaip pateptasis Mesijas – Karalius áþengia á Jeruzalæ. Spëtina, kad jis ir jo mokiniai esenø gyvenvietës didþiojoje mikvoje atliko ritualiná apsiplovimà. Jeruzalæ jis pasiekë keliu per Betfagæ, dar vienà esenø gyvenvietæ.

Pakeliui pasiuntë mokinius á kaimà (galbût priklausantá tai paèiai esenø bendruomenei), kad atvestø asiliukà, ant kurio ájojo iðpildydamas Zacharijo pranaðystæ apie ateinantá taikos karaliø: „Didþiai dþiûgauk, Siono dukterie, garsiai krykðtauk, dukterie Jeruzale! Štai pas tave ateina tavo Karalius, jis iðaukðtintas ir pergalingas, jis nuolankus ir joja ant asilo, ant asiliuko, asilës jauniklio“ (9, 9).

Gali bûti, kad já lydëjo ne tik mokiniai, bet ir ásiaudrinæ bei dþiûgaujantys esenø „vargðø namø“ gyventojai, ir ten apsistojæ piligrimai: „Taigi dabar liudijo apie já minia, buvusi su juo, kai jis paðaukë Lozoriø ið kapo ir prikëlë ið numirusiø“, – tikina Jonas (12, 17). Palydos uþsidegimas, garsas apie Jëzø ir inscenizacija, galimas daiktas, uþkrëtë ir þmones Jeruzalëje.

Entuziastingo sutikimo scenà savo knygos „Jëzus ið Nazareto“ II dalyje visais aspektais puikiai iðgvildeno popieþius Benediktas XVI. Jëzus buvo sutiktas kaip lauktasis Mesijas, atëjæs iðpildyti savo tikrosios paskirties. „Atëjo valanda, kad bûtø paðlovintas Þmogaus Sûnus“, – pasakë jis vienoje ið paskutiniø vieðøjø kalbø helenistams. Mokiniai tikriausiai tai suprato kaip uþuominà apie greità triumfà ir nelabai kreipë dëmesá á tolesnius Jëzaus þodþius apie pakëlimà nuo þemës (plg. Jn 12, 23; 32). Niekas dar në nenutuokë, kad per ðià Paschos ðventæ jis bus tikrasis paaukotas avinëlis.

Sambrûzdis Jëzaus jau tykanèiai ðventyklos vyresnybei turëjo sukelti nerimà. Todël Jëzus, áþengæs á Jeruzalæ, greitai pasiðalino nuo minios. Jonas nieko nemini apie prekiautojø iðvarymà, mat tai ávyko, jo teigimu, Jëzaus vieðosios veiklos pradþioje. Turint prieð akis visà kontekstà, Jono versija èia irgi atrodo átikimiausia. Artimiausias dienas Jëzus praleido Betanijoje, ðventyklà aplankydamas tik lydimas keturiø artimiausiø mokiniø – Petro, Jokûbo, Jono ir Andriejaus (Mk 13, 2). Gráþdamas vakare atgal pakeliui jis jiems pranaðavo apie karus, persekiojimus ir galiausiai apie savo sugráþimà.

Datavimo problema

Skaitytojui á akis krinta prieðtaringi chronologiniai duomenys evangelijose. Štai sinoptikai sekmadiená ávardija kaip likus „porai dienø“ iki Velykø (plg. Mk 14, 1). Taigi tuo remiantis Paschos ðventë turëjo bûti jau antradiená. Jëzaus mokiniai „pirmàjà Neraugintos duonos dienà, kai aukojamas Velykø avinëlis“, teiraujasi Jëzaus, kur paruoðti Velykø vakarienæ (Mk 14, 12; Mt 26, 17; Lk 22, 7). Labai keistas klausimas, nes þydai Paschos vakarienæ, seder, valgo tos ðventës iðvakarëse. Likusiomis ðventinës savaitës dienomis valgoma tik „nerauginta duona“. Dar painiau pasidaro, kai Jono evangelijoje þydai Didájá penktadiená vengia Piloto pretorijaus, „kad nesusiteptø ir galëtø valgyti Velykø avinëlá“ (Jn 18, 28), o evangelistas ávardija Jëzaus nuteisimo laiko momentà: „Buvo Velykø iðvakarës, apie ðeðtà valandà“ (Jn 19, 14).

Hesemanno akimis, tuos prieðtaringus duomenis paaiðkinti nesunku. Atradus esenø raðtijà Kumrano olose, paaiðkëjo, kad Jëzaus laikø Jeruzalëje taikyti du kalendoriai:

a) Egzistavo Saulës kalendorius, juo naudojosi esenai. Pagal já kiekvienas mënuo visada prasidëdavo treèiadiená. Taigi nisano 15-oji, pirmoji Neraugintos duonos ðventës diena, visada bûdavo treèiadienis, o Paschos vakarienë bûdavo valgoma antradienio vakarà. Toks kalendorius teikë vienà didelá privalumà: pasirengimo Paschai diena, kai skerdþiami avinëliai, niekada nesutapdavo su ðabu, ir taip iðvengta su tuo susijusiø komplikacijø.

b) Oficialioji Jeruzalë, t. y. ðventykla, taikë Mënulio kalendoriø. Remiantis ðiuo kalendoriumi, nisano 1-oji prasidëdavo su pirma pavasario jaunatimi, o nisano 15-oji atitikdavo pirmà pavasario pilnatá. 30-aisiais metais nisano 15-oji sutapo su balandþio 8-àja – ðabu. Aukojimo avinëliai ðventykloje buvo skerdþiami iðvakarëse – penktadiená. Penktadienio vakarà valgyta ir seder vakarienë. Turint prieð akis ðventyklos kalendoriø, mokiniø klausimas „pirmàjà Neraugintos dienos dienà“ (pagal esenø kalendoriø), treèiadiená, kur paruoðti Velykø vakarienæ, tampa suprantamas ir prasmingas.

Jëzus neðventë nei esenø, nei fariziejø bei sadukiejø seder vakarienës, jis net visiðkai atsisakë avinëlio aukojimo, nes pats turëjo tapti paaukotu avinëliu.

Jëzus mokiniams nurodo: „Eikite á miestà. Ten jus sutiks þmogus, vandens àsoèiu neðinas. Sekite ið paskos ir, kur jis nuves, sakykite namø ðeimininkui: ‘Mokytojas liepë paklausti: kur man skirtoji menë, kurioje su mokiniais galëèiau valgyti Velykø vakarienæ?’ Jis parodys jums didelá aukðtutiná kambará…“ (Mk 14, 13–15).

Kas galëjo bûti tas þmogus, neðinas vandens àsoèiu? Hesemanno atsakymas toks pat, kaip Carsteno Peterio Thiedës knygoje „Petras“, beje, Katalikø interneto tarnybos iðleistoje ir lietuviø kalba. Pasak Thiedës, „tai tikrai keistokas apibûdinimas. Sykiu tas poþymis turi pakankamai kristi á akis, kad bûtø ámanoma identifikuoti. Kiek þinome, anuomet vandená neðiodavo tik moterys, ir paprastai ant galvos. Vyrai vandená neðiodavo maiðuose po paþastimi, ir tai tik tarnai bei vergai. Kadangi èia vandená neða vyras àsotyje, spëtina, jog jis priklauso bendruomenei, kurioje nëra nei moterø, nei tarnø ar vergø, bet kuri yra pakankamai didelë, kad galëtø iðlaikyti sveèiø namus. Tuometinëje Jeruzalëje tai galëjo bûti vienintelë grupë – esenai, be tarnaièiø, tarnø ir vergø celibatiðkai gyvenæ ugdymo centruose Kumrane ir Jeruzalëje“ (p. 97).

Taigi vël eseniðkasis pëdsakas. Pasak Hesemanno, Jëzus èia pasinaudojæs savo ryðiais tarp esenø. Visiðkai galimas dalykas, turint prieð akis tai, kas apie tuos ryðius pasakyta anksèiau. Paieðkomas ðventyklos vyresnybës, Jëzus galëjo imtis tam tikrø saugumo priemoniø. Bet, anot Hesemanno, pasirinkti Paskutinei vakarienei esenø sveèiø namus Jëzø paskatinti galëjo ir kiti sumetimai: a) kadangi esenai jau buvo atðventæ seder vakarienæ, visos patalpos ir namai buvo kultiðkai ðvarûs, t. y. jau po iðvalymo ceremonijos, lydimos tam tikrø maldø; b) tik èia buvo nuo antradienio vakaro likusios paaukotø avinëliø mësos ir neraugintos duonos, kurios Jeruzalëje buvo ámanoma gauti tik penktadiená; c) be to, nisano 16-oji iðsiskyrë tam tikra simbolika: tà dienà ðventykloje kaip deginamoji auka bûdavo atnaðaujamas omer, pirmasis naujo derliaus javø pëdas, taigi tai bûdavo padëkos uþ duonà ðventë (o „Eucharistija“ ir reiðkia ne kà kità, kaip „dëkojimà“).

Taigi Paskutinë vakarienë, pasak Hesemanno, ávyko nisano 16-àjà pagal esenø kalendoriø, nisano 13-àjà pagal oficialø þydø kalendoriø, 30-øjø metø balandþio 6-àjà pagal mûsø kalendoriø.

Paskutinë vakarienë

Jëzus su mokiniais Paskutinæ vakarienæ valgë Jeruzalës esenø kvartale. Tai rodo ne tik minëtas Jëzaus paliepimas mokiniams surasti vyrà, neðinà vandens àsoèiu, bet ir pati Paskutinës vakarienës salës vieta, kurià 2009 m. geguþës 12 d. aplankë popieþius Benediktas XVI. Paskutinës vakarienës salë yra uþ 200 metrø á ðiauræ nuo buvusiø Esenø vartø tame kvartale, kuriame gyveno esenai.

Juozapas Flavijus, anot Hesemanno, teigia, kad esenø sekta rëmë Erodà Didájá, mat tas nuo valdþios nuðalino esenø nekenèiamus Hasmonëjus. Erodas jiems dovanojæs iðtisà miesto dalá, á kurá vedë atskiri vartai, vadinamieji Esenø vartai. Esenø kvartalas buvo miesto pietvakariniame kampe, kur vakarinë siena susikerta su pietine. 1977 m. benediktinø archeologas Bargilas Pixneris atrado Erodo laikø vartø likuèius tuometinëje Jeruzalës sienoje ir árodë, kad jie sienoje buvo árengti vëliau, nei buvo pastatyta pati siena, – matyt, todël, kad esenams reikëjo atskiro áëjimo á savo kvartalà. Ávairûs vëlesni archeologiniai kasinëjimai nedviprasmiðkai patvirtino, kad toje teritorijoje gyventa esenø.

Taigi Paskutinæ vakarienæ Jëzus ðventë esenø sveèiø namuose. Hesemannas pastebi, kad Jëzaus itin liberali praktika turëjo ið pradþiø atstumti daug konservatyviø sektos sekëjø. Taèiau, kita vertus, esenai turëjo ir suprasti, kad atëjus Mesijui visa bus kitaip. Juk grieþtos kultinio ðvarumo taisyklës buvo tik pasirengimas artëjanèiai Dievo Karalystei ir nebegalios stojus malonës ir atleidimo metui. O Jëzus, kaip Dovydo palikuonis, buvo rimtas kandidatas á mesijus. Negana to, parodë jiems daug savo mesijiðkumo þenklø.

Hesemannas atkreipia dëmesá á Mt 11, 5, kur Jëzus atsako Jono Krikðtytojo mokiniams, ar jis tas, kuris turi ateiti: „…aklieji praregi, raiðieji vaikðèioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama Geroji Naujiena.“ Vienas ketvirtoje Kumrano oloje atrastas fragmentas kone þodis á þodá sutampa su ta iðtara: „Jis… atvers akliesiems akis, iðtiesins sulenktuosius… iðgydys mirtinai serganèius, prikels mirusiuosius, kenèiantiems skelbs geràjà naujienà.“ Jëzus savo darbais esenams tarsi prikiðamai rodë esàs Mesijas. Jei Capperio hipotezë teisinga, ásivaizduokime, kokio poveikio þenklas turëjo bûti Lozoriaus prikëlimas esenø kolonijoje. Galbût bûtent tai galutinai ir nulëmë spëjamà Jëzaus patepimà Karaliumi Betanijoje.

Anot Hesemanno, tai, kad Paskutinë vakarienë buvo ðvenèiama esenø sveèiø namuose, paaiðkina, kodël dalyvavo mokiniai, bet ne moterys, nuolatos lydëjusios Jëzø. Pagal esenø ordino taisykles moterys negalëjo dalyvauti bendruomeniðkuose valgymuose. Tø taisykliø fone suprantamesnis tampa ir mokiniø ginèas, kas didesnis, mat jose nustatyta grieþta seka uþstalëje: „Kunigai sëdi pirmieji, paskui vyresnieji, likusieji kiekvienas pagal savo rangà“, – raðoma viename ið Kumrano ritiniø. Ir toliau: „Paruoðus valgá… kunigas tesukalba palaiminimà iðtiesæs rankà virð duonos ir vyno pirmienø.“

Savaime suprantama, áþengiant á esenø kvartalà pirma reikëdavo atlikti áprastinius ritualinius apsiplovimus, galbût net Bargilo Pixnerio atkastoje esenø mikvoje prie Esenø vartø. Galimas daiktas, kad apie tokias ritualines maudynes Jëzus uþsimena prieð mokiniø kojø mazgojimà iðtardamas þodþius: „Kas iðsimaudæs, tam nëra reikalo praustis, nebent kojas nusimazgoti“ (Jn 13, 10).

Pasak autoriaus, evangelijose uþsimenama ir apie mokiniø „sëdëjimo“ tvarkà. Paprastai vadinamasis triclinium, trys stalai, bûdavo sustatomi arklio pasagos forma. Mokiniai gulëjo ant jø, kiekvienas pasirëmæs ant kairës rankos. Jëzus uþëmë „pirmà vietà“ kairëje puslankio pusëje. Greta jo ásitaisë Jonas ir Petras – abu garbingose vietose. Kiekvienas gulëdavo savo kaimyno paðonëje, atgræþæs á já nugarà. Norint kà nors ðiam pasakyti, kad kiti to neiðgirstø, jam tereikëdavo loðtelëti atgal ir pasukti galvà.

Jonas, mokinys, kurá Jëzus „mylëjo“ (Jn 13, 23), uþëmë vietà, tradiciðkai skirtà sûnui. Jei tiesa, kad, pasak Euzebijaus, Ireniejaus, Klemenso ir kitø ankstyvosios krikðèionybës autoriø, Jonas Efeze miræs natûralia mirtimi netrukus po 100-øjø metø, vargu ar jis bûtø perkopæs daugiau nei devyniasdeðimtá metø. Tad Paskutinës vakarienës metu jam galëjo bûti 16 ar 18 metø, savotiðkas Benjaminas tarp apaðtalø, kurie visi jau buvo subrendæ vyrai. Galbût dar ir dël to jauno amþiaus Jëzus kryþiaus papëdëje patikëjo jam savo motinà.

Paskutinës vakarienës metu ið patalpos pasiðalina Judas Iskarijotas. Šventyklos policija nedráso vieðai suimti Jëzaus vengdama galimo sujudimo ir maiðto. Todël Judo pasisiûlymas atvesti policijà á nakvynës vietà buvo labai priimtinas. Veikiausiai dël didelës grûsties ðvenèiø dienomis Betanijoje Jëzus ið ten persikëlë á olà, priklausiusià privaèiai alyvmedþiø plantacijai ir ðiaip naudotai kaip gat-ðemanim, alyvuogiø spaudykla.

Judui pasiðalinus, Jëzus ásteigë svarbiausià Baþnyèios sakramentà – Eucharistijà, simboliðkai uþbëgdamas á prieká savo kûno paaukojimui ir kraujo iðliejimui Didájá penktadiená. Per Paskutinæ vakarienæ Jëzus sukalbëjo þydø tradicinæ pessach-haggadah (Mk 14, 22) ir valgá uþbaigë „Didþiuoju Haleliu“ (Mk 14, 26), kurá sudarë 113–118 ir 136 psalmës. Tada dvylika vyrø iðëjo á vësià naktá.

Pasak Hesemanno, jie pro Esenø vartus nusileido á atðiaurø Hinomo slëná, simbolizavusá þydams pragarà. Ankstyvaisiais bibliniais laikais kanaanieèiai èia savo dievams aukodavo vaikus. Þemiau Vandens vartø jis susikirsdavo su Kedrono upelio slëniu, kuriuo þiemà tekëdavo vanduo, kaip vëlgi labai tiksliai pastebi Jonas (18, 1, paþodþiui verèiant: „Þiemos upelis“). Þydai tà slëná vadino ir Josafat slëniu, paþodþiui: „Dievas teisia“. Jis driekiasi tarp ðventyklos ir Alyvø kalno, kurio ðlaitai dar ir dabar nusëti þydø kapø.

Hesemannas raðo: „Pakelëje trys akmeniniai kunigø kapai ið Hasmonëjø ir Erodo laikø. Naktá, kai Jëzus buvo iðduotas, jø balkðvas kalkakmenis blyðkioje pilnaties ðviesoje turëjo boluoti itin vaiduokliðkai. Tolumoje lojo ðunys. Ore tvyrojo kaþkas grësminga, bûsimø ávykiø nuojauta. Leisdamasis á „teismo slëná“, Jëzus brovësi á giliausià istorijos tamsà.“

Getsemanë

Vietà, kur Jëzus iðkentëjo didþiausià mirties baimæ, vël tiksliausiai nurodo Jonas. Lukas pamini tik Alyvø kalnà (22, 39), Matas (26, 36) ir Morkus (14, 32) ûká, vadinamà Getsemane, o Jonas dar patikslina „anapus Kedrono (þiemos) upelio“ (18, 1). Getsemanë nebuvo tikrinis vardas, taip hebrajiðkai vadinta alyvuogiø spaudykla, priklausiusi alyvmedþiø plantacijai. Alyvuogiø spaustuvai paprastai stovëdavo olose. Jei nemanome, kad Jëzus su mokiniais ðaltomis balandþio naktimis ketino miegoti po atviru dangumi, galime tarti, jog galvoje turima bûtent tokia ola.

Tik Lukas, gydytojas, pamini medicininæ smulkmenà: Jëzus prakaitavæs krauju. Ilgai manyta, jog evangelistas èia vaizdingai sutirðtina spalvas. Ið tiesø tai retas fiziologinis reiðkinys, vadinamas hematidrosis („prakaitavimas krauju“), pasitaikantis þmonëms, apimtiems didþiulës átampos (pvz., prievartavimo aukoms ar nuteistiesiems mirti). Dël didþiulës vidinës ir iðorinës átampos sutrûkinëja odos kraujagyslës ir kraujas per poras iðteka susimaiðæs su baimës sukeltu prakaitu.

Savaime suprantama, kad Jëzus jautë mirties baimæ. Taèiau Benediktas XVI savo knygos „Jëzus ið Nazareto“ II dalyje nurodo dar vienà veiksná, galëjusá Jëzui kelti didesnæ kanèià nei mirties baimë. Jis raðo: „Kaip tik todël, kad yra Sûnus, Jis nepaprastai ryðkiai regi visà purvinà blogio upæ, visà melo ir puikybës galià, visà blogio rafinuotumà ir baisumà <…>. Kaip tik todël, kad yra Sûnus, Jis visu gilumu pajauèia siaubà, visà purvà ir bjaurastá, kurià turës iðgerti ið Jam skirtosios „taurës“ – visà nuodëmës ir mirties galià“ (p. 127). Dievo Sûnus, kuriam nieko nëra bjauriau uþ nuodëmæ ir blogá, visa tai „turi áimti savin, kad tai Jame bûtø pakirsta ir nugalëta“.

Jëzus suimamas ne be incidentø. Pasirodþius ðventyklos policijai, vienas mokinys – pasak Jono, Petras, – nukerta vyriausiojo kunigo tarnui Malkui ausá. Èia Hesemannas toliau ið esmës sutrauktai pakartoja interpretacijà, kurià savo knygoje „Petras“ pateikë Carstenas Peteris Thiedë (p. 72–73). Pasak Thiedës, vardas Malkus yra nabatëjiðkos kilmës ir rodo aukðtesná tarno rangà. Petras trumpu kalaviju nukerta jam deðinæ ausá. Tokiu veiksmu Petras ne mëgina pasiprieðinti ðventyklos policininkams, bet atlieka simboliná aktà, nukreiptà prieð vyriausiàjá kunigà. Mat tarnas atstovaudavo ðeimininkui. O, pasak Kun 21, 18, „kunigo tarnybos negali vykdyti tas, kurio kûnas ar veidas suþalotas“. Be to, Petras taikë á deðinæ ausá, nes pagal anuometinius fizinës þalos atlyginimo nuostatus deðinë kûno dalis bûdavo vertingesnë uþ kairæ. Pasak Thiedës, „þinia akivaizdi: Petras paskelbia vyriausiàjá kunigà esant netinkamà vykdyti tarnybà“. Taip jis nori duoti þenklà: „Vyriausiojo kunigo nebëra, ðventyklai niekas nevadovauja, dabar turi prasidëti galutinë mesijinë kova.“

Jei tokia rekonstrukcija teisinga, tai ðitai rodo, kad Jëzaus mokiniai nesuprato ar nekreipë dëmesio á iðankstines Jëzaus uþuominas apie jo laukianèià kanèià. Jie ir juolab dþiûgaujanti minia, atlydëjusi já á Jeruzalæ, tikëjosi, kad dabar Mesijas regimai sutriuðkinsiàs prieðus ir ásteigsiàs Dievo Karalystæ. Galima ásivaizduoti, kaip turëjo sutrikti Petras, kai, prieðingai jo lûkesèiams, Jëzus leidosi suimamas.

Tik Morkus mini jaunuolá, kuris, nepaisydamas ðalèio, „susisupæs vien á drobulæ“, nusekë paskui Jëzø, o ðventyklos policijos paèiuptas „iðsinërë ið drobulës ir nuogas pabëgo“ (Mk 14, 51–52). Pasak Hesemanno, kai kurie egzegetai mano, jog tai buvæs pats Morkus. Apie Morkø þinoma tik tiek, kad jis kilæs ið Jeruzalës pasiturinèios ðeimos. Galbût jo tëvams priklausë ir alyvmedþiø plantacija, ir jis oloje miegojo saugodamas, kad jos neuþimtø kiti piligrimai.

Vyriausiojo kunigo rûmuose

Suimtas Jëzus nuvedamas á vyriausiojo kunigo rûmus. Vyriausiasis kunigas Jëzaus nukryþiavimo metais buvo Kajafas, buvusio vyriausiojo kunigo Ano þentas. Anas vyriausiojo kunigo tarnybà vykdë 6–15 m. po Kr., kol buvo nuðalintas romënø vietininko Valerijaus Grato. Nuðalinimo daugelis þydø nepripaþino ir toliau laikë já teisëtu vyriausiuoju kunigu. Nuo tada jis veikë kaip savotiðkas „pilkasis eminencija“, rûpinæsis, kad ði tarnyba liktø jo ðeimos rankose. Šeði ið aðtuoniolikos vyriausiøjø kunigø iki Jeruzalës ðventyklos sugriovimo buvo kilæ ið jo klano.

Kaip minëta, tai, kas tiksliai ávyko 30-øjø metø naktá ið balandþio 6-osios á 7-àjà, sinoptikai ir Jonas pateikia skirtingai. Pasak átikimesnës Jono versijos, teismo tarybos posëdis, kuriame Jëzus buvo pasmerktas myriop, ávykæs dar prieð Jëzui áþengiant á Jeruzalæ.

Istorikai nesutaria, ar sinedrionas romënø okupacijos laikotarpiu turëjæs teisæ vykdyti mirties nuosprendþius dël religiniø nusiþengimø. Stepono uþmuðimas akmenimis po trejø metø ir svetimautojos laukæs likimas, nuo kurio jà iðgelbëjo Jëzus, tartum rodo, kad tokià teisæ jis turëjæs. Taèiau konsulas Liucijus Elijus Sejanas kaip tik 30-aisiais, Jëzaus mirties metais, Romoje prastûmë potvarká, kuriuo þydams buvo uþdrausta vykdyti mirties bausmes. Tik 31 m. spalá sinedrionas vël atgavo tà privilegijà. Tad ðiuo ribotu laikotarpiu visiðkai galioja Jono ádëti vyriausiajam kunigui á lûpas þodþiai: „Mums nevalia nieko bausti mirtimi.“ Vadinasi, sinedrionas, nutaræs, kad Jëzus turi mirti, pirma dar turëjo Jëzø praleisti pro romënø teismo procedûrà.

Pasak Jono, Anas pirma atliko iðankstinæ apklausà, paskui Jëzø tardþiusio Kajafo strategija akivaizdi. Kad Pilotas apskritai susidomëtø Jëzumi, já reikia paversti politiniu kurstytoju. Á religinius þydø reikalus romënai nesikiðdavo. Taigi ið grynai dvasinës pretenzijos á mesijus buvo suræsta politinë pretenzija á sostà. Tam dingstá davë Mesijo titulo sutapatinimas su þydø karaliaus titulu. Pasak Hesemanno, galimas daiktas, kad Lukas net perteikiàs kaltinimo raðtà paþodþiui: „Mes nustatëme, kad ðitas kirðina mûsø tautà ir draudþia mokëti ciesoriui mokesèius. Jis tvirtina esàs Mesijas ir karalius“ (Lk 23, 2).

Pas Pilotà

„Ið Kajafo rûmø jie nusivedë Jëzø á pretorijø“, – toliau raðo Jonas (18, 28). Pilotas rezidavo iðtaiginguose Erodo rûmuose Jeruzalës aukðtutinio miesto vakariniame pakraðtyje. Greta, ðiandienës citadelës teritorijoje, stovëjo tvirtovë su galingais bokðtais. Èia ásikurdavo romënø legionieriø kohorta, kai Romos vietininkas per ðventes perkeldavo savo rezidencijà á Jeruzalæ. Dar viena kohorta ásitaisydavo Antonijos pilyje ðiaurinëje ðventyklos zonoje. Stiprios karinës pajëgos leisdavo greitai ir veiksmingai ásikiðti kilus neramumams. Ypaè didelis toks pavojus kildavo per Paschà, þydams minint savo iðlaisvinimà ið Egipto vergijos.

Visais aspektais procesà pas Pilotà iðnarstë popieþius Benediktas XVI savo knygos „Jëzus ið Nazareto“ II dalyje (p. 148–161). Hesemannas apsiriboja vos keliomis pastabomis, bet ir ið tø paminësime tik tris.

Pirma, Pilotà turëjo liesti treèiasis kaltinimo punktas. Mat tik romënai galëdavo skirti karalius. Kiekvienas, savavaliðkai pasiskelbæs karaliumi, automatiðkai tapdavo maiðtininku ir bûdavo kaltinamas romënø tautos ir imperatoriaus iðdavyste. Uþ toká crimen laesae maiestatis nusikaltimà pagal corpus juris civilis buvo baudþiama mirties bausme.

Antra, Pilotas tardo Jëzø. Pasak Hesemanno, Pilotas nemokëjo aramëjiðkai, Jëzus – lotyniðkai. Kokia kalba vyko tardymas? Hesemanno manymu, tikriausiai ðnekamàja graikø koine. Tai rodytø, kad Jëzus mokëjo graikiðkai.

Treèia, á akis krinta tam tikras Piloto svyravimas, neryþtingumas, noras iðvengti mirties bausmës ávykdymo Jëzui. Tokià Piloto laikysenà, mûsø akimis, labai taikliai paaiðkino popieþius Benediktas XVI. Jis minëtoje knygoje raðo:

„Taèiau atrodo, kad Pilotas ðios keistos asmenybës kaþkaip prietaringai iðsigando. Pilotas, þinoma, skeptikas. Taèiau kaip Antikos þmogus jis vis dëlto skaitësi su dievø ar bent á dievus panaðiø bûtybiø pasirodymo þmogaus pavidalu galimybe. <…> Manau, jog su tokios Piloto baimës galimybe reikia skaitytis: gal tame þmoguje tikrai slypëjo kaþkas dieviðka? O gal Já nuteisdamas jis uþgavo dieviðkàjà galià? Galbût dabar teks laukti ðiø galybiø pykèio? Manau, kad Piloto laikysenà ðiame teismo procese paaiðkina ne tik tam tikras noras bûti sàþiningam, bet ir kaip tik tokie vaizdiniai“ („Jëzus ið Nazareto“, II d., p. 157).

Pasak Hesemanno, Pilotà galutinai apsispræsti privertë þydø þodþiai: „Jei ðità paleidi, nebesi ciesoriaus draugas. Kiekvienas, kas skelbiasi karaliumi, yra ciesoriaus prieðas“ (Jn 19, 12). Tai turëjo pataikyti Pilotui á skaudþià vietà. Mat jo padëtis nebuvo tokia jau labai tvirta. Anksèiau Pilotas á Erodo rûmus buvo liepæs áneðti imperatoriaus paveikslus. Dël to þydai já apskundë imperatoriui ir jis buvo priverstas paveikslus gràþinti á Cezarëjà. Grasinimas vël bûti apskøstam imperatoriui já turëjo neraminti, mat antras skundas galëjo kainuoti pelningà vietininko postà. Imperatorius tikrai nebûtø pagailëjæs prefekto, rimtai neatsiþvelgusio á toká sunkø crimen laesae maiestatis nusikaltimà. Taigi jam neliko nieko kita, kaip tik Jëzø pasmerkti myriop.

Tad Pilotas paskelbia baisiausià ið visø nuosprendþiø: „Ibis in crucem – Eisi ant kryþiaus.“ Pasak Jono, buvo pasirengimo Paschos ðventei diena, „apie ðeðtà valandà“ (19, 13–14), arba apie dvyliktà valandà dienos mûsø laiku.

Nuplakimas

Evangelijose nevaizduojama, kokios kanèios Jëzaus laukë. Antikos skaitytojai tai patys puikiai þinojo, nes nukryþiuojama Romos imperijoje bûdavo daþnai norint atbaidyti nuo pasiprieðinimo.

Prieð nukryþiavimà nuteistieji bûdavo nuplakdinami. Jau vien to pakakdavo nuvaryti þmogø á kapus. Nuogai iðrengtus nuteistuosius pririðdavo prie þemos kolonos. Stovëdami abipus nuteistojo, du liktoriai („teismo tarnai“) plakdavo, anot Horacijaus, „baisiais plakamaisiais bizûnais“. Toká bizûnà sudarë medinë rankena ir trys odiniai dirþai, kuriø galuose daþniausiai bûdavo pritvirtinti ðvininiai svarmenys. Atsiþvelgiant á Mozës ástatymà, Judëjoje smûgiø skaièius buvo apribotas 39. Taèiau ir to ne vienas nuteistasis nepakeldavo. Kirèiai apnuogindavo kaulus, kitus plakdavo tol, kol imdavo virsti viduriai. Pasak Hesemanno, plakimo inventorius ir kirèiø kiekis Melo Gibsono filme apie Kristaus kanèià perdëtas, taèiau plakimo padariniai pavaizduoti tokie, kokie bûdavo ið tikrøjø.

Kryþiaus kelias

Nuplakdintam Jëzui ant peèiø buvo uþdëtas kryþiaus skersinis – patibulum, o prie jo pririðtos rankos. Jëzus neðë tik patibulum, o ne visà kryþiø, kaip daþnai vaizduojama, mat visas kryþius bûtø svëræs maþiausiai 120 kg, ir net tvirèiausias nuteistasis nebûtø jo nuvilkæs per miestà ne vienà ðimtà metrø. Visi antikiniai ðaltiniai liudija, jog nuteistieji per miestà neðdavo patibulum.

O ir patibulum svërë 35–40 kg ir buvo pakankamai sunkus þiauriai nuplakdintam Jëzui. Taigi nenuostabu, kad jis suklupdavo. Todël kareiviai tiesiog paèiupo ið minios vienà piligrimà ið Šiaurës Afrikos ir liepë jam neðti Jëzaus skersiná. Tai nebuvo kas nors neáprasta. Tas vyras, vardu Simonas, kaip tik su sûnumis tikriausiai ëjo ið „lauko“, t. y. ið palapiniø miestelio á vakarus nuo Jeruzalës, á ðventyklà.

Ar kelias bûtø prasidëjæs nuo Piloto pretorijaus, t. y. nuo Erodo rûmø, ar nuo Hasmonëjø rûmø, atstumas iki egzekucijos vietos siekë maþdaug 600 metrø. Paprastai romënai parinkdavo ilgesná kelià gyvesnëmis gatvëmis, kad kuo daugiau þmoniø pamatytø nuteistàjá ir ásigàsdintø. Bet kuriuo atveju Jëzaus kryþiaus kelias vedë pro senuosius Gennath, arba Sodo, vartus, Erodo pastatytus ðiaurinëje miesto sienoje, o paskui pro naujuosius Efraimo vartus uþ miesto.

Golgota

Tai, kad Jëzus buvo nukryþiuotas uþ miesto vartø, atitinka romënø paprotá. Pasak romëno Kvintilijano, „kai kryþiuojame nusikaltëlius, pasirenkame judriausias gatves, kad kuo daugiau þmoniø tai pamatytø ir iðmoktø bijoti“. Jeruzalëje romënai neturëjo pastovios vietos mirties bausmei vykdyti, taèiau vietovë prieð vakarinius vartus siûlësi jau todël, kad pro èia á ðventyklà traukë piligrimø minios. Gausius praeivius mini sinoptikai, Jonas irgi kalba apie daug þydø.

Pasak Hesemanno, Sodo vartø pavadinimas liudija tos vietovës paskirtá Jëzaus laikais. Netoli buvæs Hiskijos vandens telkinys teikë geras drëkinimo galimybes. Jonas irgi patvirtina: „Toje vietoje, kur buvo nukryþiuotas Jëzus, buvo sodas ir sode naujas kapo rûsys“ (Jn 19, 41). Kasinëjant ið tiesø atrasta I a. kapø. Tai rodo, kad tuo metu ta teritorija buvo uþ miesto sienos, nes pagal þydø nuostatus kapas turi bûti ne arèiau kaip 25 metrai nuo miesto.

1967 m. ledi Kathleen Kenyon, 1970–1971 m. Ute Lux ir ávairûs nuo 1960 m. prancûzø, britø ir Izraelio archeologø atlikti kasinëjimai toje vietovëje parodë, kad ta vietovë nuo akmens amþiaus iki Hasmonëjø laikotarpio buvo akmenø skaldykla. Èia bûdavo iðgaunamas brangus meleke kalkakmenis. Ilgainiui iðgaunamo akmens kokybë suprastëjo, todël skaldykla apleista. Anot Hesemanno, liko tik pailgas, pusmënulio formos, maþdaug aðtuoniø metrø ilgio, trijø ploèio ir penkiø metrø aukðèio strampas, „akmuo, kurá statytojai atmetë“. Dël pilkumo ir apvalios formos jis vadintas Golgota (hebr. gulgolet, aram. golgolta, „kaukolë“). Ant jo ir buvo nukryþiuotas Jëzus su dar dviem nuteistais nusikaltëliais.

Nukryþiavimas

Daþnas ásivaizdavimas, kad nukryþiuojant nuteistasis paguldomas ant gatavo kryþiaus, prikalamas ir tada kryþius sunkiai pakeliamas, yra klaidingas. Romënai, garsëjæ praktiðkumu, darbuodavosi daug sparèiau ir naðiau. Romënø autorius Artemidoras nukryþiavimà palygino su buriø pakëlimu ant laivo stiebo.

Kryþiaus stulpas (stipes) jau stovëdavo tvirtai ávarytas á pagrindà. Nuteistàjá, atvarytà su pririðtu patibulum, tereikdavo tik uþtempti ant stulpo á virðø. Tai atlikdavo egzekucinë komanda, kurià sudarydavo keturi legionieriai ir ðimtininkas (centurio). Patibulum uþkëlus ant stulpo ar pritvirtinus prie jo lynais, prie medþio dar bûdavo prikalamos pëdos.

Kadangi Jëzus nepajëgë toliau neðti skersinio, budeliai nupjovë virves, kuriomis jis buvo pririðtas prie jo, ir davë já neðti kitam. Taigi nukryþiavimo vietoje Jëzaus laukë skausmingesnis nukryþiavimo variantas. Èia prie skersinio buvo prikalti jo rieðai. Anatomiðkai stabiliausias taðkas, kuriuo patyræs budelis galëdavo pasinaudoti, yra vadinamasis karpalinis kanalas (canalis carpi). Šiuo kanalu eina sensorinis ir motorinis vidurinysis nervas. Skausmas, sukeliamas já paþeidus, tiesiog nepakeliamas. Þodis excruciare lotynø kalboje reiðkë didþiausià ásivaizduojamà þmogaus kanèià, pragariðkà kankinimà. Ávarius vinis per tà nervà skausmas nesibaigdavo. Tada vinimis pritvirtintas prie skersinio kûnas bûdavo pakeliamas á virðø. Ið skausmo prikaltasis net susiriesdavo, romënai tà akimirkà vadino „nukryþiuotojo ðokiu“. Tuomet aukos pëdos bûdavo vinimis prikalamos prie stipes. Nuo to momento nelaimingajam sulig kiekvienu oro ákvëpimu belikdavo tik toks pasirinkimas: arba remtis ant skausmo deginamø pëdø, kad palengvëtø plaðtakø apkrova, arba saugoti pëdas pakeliant dar didesná viduriniojo nervo keliamà skausmà. Paþeminimo dëlei nukryþiuotieji Romos imperijoje ant kryþiaus kabodavo paprastai nuogi, taèiau Judëjoje bûdavo atsiþvelgiama á þydø religinius jausmus ir laikomasi Miðnos nurodymo, kad vyras pridengtinas ið priekio.

Jëzus ant kryþiaus

Evangelija perteikia septynis Jëzaus pasakymus ant kryþiaus. Pasak Hesemanno, ir tai yra labai daug, turint prieð akis nepakeliamas kanèias. Autorius atkreipia dëmesá, jog Miðnoje nurodyta, kad vykdant mirties bausmæ nuteistajam leidþiama iðgerti vyno su grûdeliu smilkalø, idant jis netektø sàmonës. Morkus pabrëþtinai mini, kad Jëzui buvo pasiûlyta mira atmieðto vyno (15, 23), taèiau jis atsisakë. Tai rodo, kad Jëzus norëjo visa iðkentëti bûdamas skaidrios sàmonës.

Hesemannas primena, jog Jëzus meldësi 22-àja psalme, labiausiai sukreèianèiu vilties liudijimu didþiausio apleistumo valandà. Jis taip pat atkreipia dëmesá, kad psalmë puikiausiai iliustravo kryþiaus vyksmà ir Jëzaus bûklæ. Èia ir vël galime parekomenduoti atitinkamas vietas ið Benedikto XVI knygos „Jëzus ið Nazareto“ II dalies.

„Tenai stovëjo indas, pilnas perrûgusio vyno“ (Jn 19, 29) – dar viena labai tiksli Jono pastaba. Romos legionams galiojo taisyklë, kad kiekvienas padalinys, turëjæs uþduotá uþ kareiviniø sienø, privalëjo neðtis gërimo savotiðkoje bendroje gertuvëje. Tas skeus – Jonas pavartoja tikslø graikiðkà kariná atitikmená – buvo pripildytas posca, acto ir vandens miðinio, pigaus ir gerai numalðinanèio troðkulá. Indas paprastai bûdavo uþdaromas kempine. Pasak visø keturiø evangelistø, vienas kareivis tà kempinæ, primirkusià posca, ant lazdos pasiûlë Jëzui.

Visuose antikiniuose ðaltiniuose paliudyta, jog nukryþiuotajam pakanka vienintelio gurkðnio vandens, kad ðirdis beregint sustotø. Patyræ romënø budeliai tuo pasinaudodavo, kai budëti prie nukryþiuotøjø jiems prailgdavo, ir jie sumanydavo tà laikà sutrumpinti.

Tai nutiko apie 15 valandà mûsø laiku, kaip tik tuo momentu, kai ðventykloje pjaunami Paschos avinëliai. Scena turëjo atrodyti ðiurpokai. Jau tris valandas kraðtà gaubë tamsa. To prieþastis buvo ne saulës uþtemimas, – to negalëjo bûti, nes Paschos ðventë visada vykdavo per pilnatá, – bet Jeruzalëje balandá daþnai pasitaikantis meteorologinis reiðkinys – dykumø vëjas khamsin, taip pat vadinamas „juoduoju pietryèiu“. Jis pakelia tiek daug smëlio, kad tas uþtemdo saulæ. Legionieriams, nepratusiems prie Jeruzalës oro, tai turëjo padaryti áspûdá. Galbût dël to ðimtininkas, susiejæs gamtos reiðkiná su Golgotos vyksmu, suðuko: „Ið tikro ðitas þmogus buvo Dievo Sûnus!“ (Mk 15, 39).

Nuëmimas nuo kryþiaus ir palaidojimas

Dabar reikëjo paskubëti. Nukryþiuotieji Romos imperijoje ágàsdinimo tikslais ant kryþiaus kabodavo iðtisas dienas, paskui bûdavo uþverèiami þemëmis ar atiduodami suësti ðunims. Taèiau Judëja buvo iðimtis. Romënai paisë þydø religiniø jausmø, o tiems Toroje buvo nurodyta: „Jei þmogus bus padaræs nusikaltimà, vertà mirties bausmës, ir, bausmæ ávykdþius, pakabinsi jo lavonà ant medþio, jo kûnas neturi likti ant medþio visà naktá. Palaidosi já tà paèià dienà“ (Ást 21, 22–23). Juozapas Flavijus irgi patvirtina, kad þydai nukryþiuotøjø lavonus nuimdavo ir palaidodavo iki saulës nusileidimo.

Šios uþduoties imasi fariziejus Nikodemas, þinojæs, kad vienas bendramintis teismo tarybos narys, Juozapas ið Arimatëjos, prie pat bausmës ávykdymo vietos turi kapà viename ið sodø, tikriausiai todël netoliese esantys miesto vartai kadaise pavadinti Sodo vartais.

Bet prieð nuimant kûnà, reikëjo konstatuoti mirtá. Ta pareiga tekdavo egzekucinës komandos ðimtininkui, atsakingam uþ sklandø uþduoties ávykdymà. Vienas kareivis perdûrë Jëzui ietimi ðonà, „ir tuojau iðtekëjo kraujo ir vandens“. Nors kritiðkai nusiteikæ egzegetai vis neigdavo ðio veiksmo istoriðkumà dël slypinèios teologinës simbolikos, vis dëlto Jonas ir èia nepriekaiðtingai tikslus. Anot Hesemanno, tà ðiandien patvirtintø kiekvienas teismo medicinos ekspertas. Po kelias valandas trukusiø trauminiø skausmø, lydimø kraðtutinës apkrovos kraujotakai, ðirdies maiðelis prisipildo serumo. Legionierius durdamas paþeidë pericardium, kur kaupësi vandeningas serumas, ir nuo smûgio ar ðirdies sienelës áplyðimo ðirdis sustojo.

Pamatæ, kad Jëzus nebegyvas, legionieriai jam kojø nelauþë, kaip kitiems dviem nukryþiuotiesiems. Ši aplinkybë daugeliui daþnai irgi atrodydavo átartina. Anot Hesemanno, niekur kitur Romos imperijoje crurifragium, „kojø lauþymas“, nepraktikuotas. Teigta, kad Jonas kojø sulauþymà kitiems dviem nukryþiuotiesiems iðsigalvojæs, norëdamas pavaizduoti, jog iðsipildæ Raðto þodþiai apie aukojamà avinëlá: „Nelauþysite në vieno ið jø kaulø“ (Ið 12, 46). Taèiau tai, jog kojø lauþymas ne pamaldus Jono pramanas, pavirtinta archeologiðkai. 1968 m. ðiaurinëje Jeruzalës dalyje Giv‘at ha-Mivar atrasti vieno nukryþiuotojo palaikai, jo kojos buvo sulauþytos.

Pasak Hesemanno, crurifragium bûdavo ne tik priemonë iðsitekti á nustatytà laikà, bet ir malonës aktas, sutrumpindavæs nukryþiuotojo kanèias. Jëzaus mirtá paskubino skausmingas prikalimas vinimis, taèiau kiti du bûtø galëjæ kamuotis dar ne vienà dienà, o to neleido þydø teisë. Kojos bûdavo sulauþomos kuoka þemiau keliø. Nebegalëdami atsispirti, nukryþiuotieji negalëdavo sumaþinti krûtinës raumenø tempimo. Padarinys bûdavo greitas uþdusimas ar ðirdies nepakankamumas. Ir èia Jonas yra labai tikslus.

Jëzaus kûnas buvo palaidotas kape uþ 40 metrø laikinai, nes jau buvo per vëlu. Nikodemo parûpintas ðimtas svarø (32 kg) miros ir alavijo miðinio skirtas irimo kvapui sumaþinti. Kiekis didþiulis, tiek naudota karaliaus laidotuvëms. Temo, artëjo ðabas. Tad Jëzaus kûnas buvo laikinai susuptas á ilgà lino drobulæ. Rytà po ðabo iðkart ketinta kûnà átepti ir suvynioti taip, kaip áprasta þydams.

Prisikëlimas

Galima ásivaizduoti, koká nusivylimà Jëzaus mokiniams ir sekëjams turëjo sukelti jo nukryþiavimas ir mirtis. Mat Toroje pasakyta: „Tas, kas kabo ant medþio, yra Dievo prakeiktas“ (Ást 21, 22). Vadinasi, Jëzus – dar vienas nesëkmæ patyræs netikras kandidatas á mesijus? Toks nusivylimas akivaizdþiai sklinda ir ið mokiniø pakeliui á Emausà lûpø: „O mes tikëjomës, kad jis atpirksiàs Izraelá“ (Lk 24, 21).

Ir ðtai po keliø dienø tie nusivylæ ir sugniuþdyti mokiniai jau dþiugiai skelbia, kad Jëzus gyvas, ir pasirengæ noriai liudyti tai iki kankinystës. Kaip paaiðkinti tokià staigià ir greità pervartà? Visi sutinka, jog kaþkas ávyko. Net labai kritiðki, moksliná tyrumà saugantys egzegetai, pavyzdþiui, E. P. Sandersas, pripaþásta, jog „tai, kad Jëzaus sekëjai <…> turëjo prisikëlimo potyriø, mano nuomone, yra faktas“, taèiau tuoj pat priduria: „Kokia buvo tikrovë, sàlygojusi tuos potyrius, að neþinau“ („Istorinis Jëzaus asmuo“, p. 283).

2006 m. anglø kalba buvo iðleista Charleso Fosterio knyga The Jesus Inquest. Garsus britø advokatas, dëstantis medicinos teisæ ir etikà Oksfordo universitete, prisipaþásta esàs krikðèionis ir ðià knygà paraðæs dël nerimo, kad toks neturëtø bûti. Pasak jo, „krikðèionybei galima mesti daug pagrástø prieðtarø. Pabudus ankstyvà rytà, jos sukdavosi mano galvoje.“

Tada jam á galvà ðovë mintis: o kas nutiktø, jei jis imtøsi nekrikðèioniø bylos ir gintø jà taip nuodugniai, kaip ir bylà, uþ kurià jam mokama. Jis priduria: „Man áprasta ginti tai, kà asmeniðkai laikau papiktinamu dalyku. Pastebëjau, jog tokius dalykus rengiuosi ginti ir ginu stropiau negu tai, kam instinktyviai pritariu. Advokatams ðitai bûdinga: mes taip nerimaujame, jog iðankstiniai nusistatymai kliudys, kad, norëdami tai kompensuoti, persistengiame.“

Prisikimðæs lagaminus pagrindiniø krikðèionybës prieðininkø knygø, jis iðvyko á vienà ûká Kipro kalnuose. Ir ðtai advokato debatø su paèiu savimi rezultatas. Fosteris:

„Tad kuo visa baigësi? Kadangi svarbûs faktai, o ne tai, kokias iðvadas jais remdamasis pasidariau, atsakyti nenorëèiau. Taèiau tebesu krikðèionis ir daug tvirtesnis negu anksèiau. Ir kupinas didesnës baimingos pagarbos negu pirmiau – maþiau imlus glotniai, dogmatinei kalbësenai. Šventasis Raðtas yra didingesnis, gilesnis ir keistesnis, negu maniau.

Ar ámanoma árodyti prisikëlimà? Nemëgstu ðio klausimo <…>. Taèiau, spiriamas atsakyti, kiek iðgaliu neðaliðkiau pasakyèiau, kad vien istoriniai faktai prisikëlimo naudai yra labai tvirti. Jie, sakyèiau, neprilygsta árodymui, nepaliekanèiam erdvës abejonei, bet neblogà argumentà galima iðrutulioti ið tikimybiø balanso. Istorinis prisikëlimas yra átikimiausias visø turimø faktø paaiðkinimas. Netikint prisikëlimu, tenka tikëti fantastiðkais dalykais. Að tokiais dalykais patikëti neástengiau.“

Parengë Gediminas Þukas
„Baþnyèios þinios“ 2013 m. Nr. 2